Christos Tzivelos buvo graikų menininkas ir architektas kūręs 80-aisiais ir 90-aisiais. Jis gyveno Atėnuose ir Paryžiuje, daug metų buvo Takio asistentas. Nors Tzivelos garsėjo kaip širdžių daužytojas, nėra žinoma nei viena iš jo meilių. Po jo ankstyvos mirties nuo vėžio liko šimtai piešinių ir fotografijų bei kelios skulptūros. Tzivelos kūryba ir šiandien nėra pilnai ištyrinėta. Jis geriausiai žinomas dėl savo įvietintų šviesos instaliacijų bei geležies, vaško, stiklo ir dervos skulptūrų, išdėstytų joms pritaikytoje architektūroje ir iš vidaus apšviestų elektrine šviesa.
Savo tekstuose Tzivelos nagrinėjo priklausomybę nuo to materialinio būvio, kurį teigia mokslas ir tokius fenomenus kaip entropija ir mirtis. Tai, kartu su poetinėmis transgresijomis, atmetimu ir priešinimusi, buvo gracingai dėstoma meno kūrinių idėjų aprašymuose. „Taškas iš kurio astronautui nėra išeities” – Tzivelos pabraukta pastraipa Hawkingso knygoje „Trumpa laiko istorija”, yra „erdvės laiko zona iš kurios niekas, net šviesa, negali ištrūkti, nes gravitacija yra tokia stipri.” Piešinys, rastas foliante, vaizduoja juodą skylę kiaušinyje. Juoda skylė ir kiaušinis yra pažymėti graikiškai: “μαύρη τρύπα” “αυγό”. „Pokytis…” rašo Tzivelos „yra fundamentalus procesas, kuris valdo visatą ir gamtą” , labiausiai matomas geležyje, kuri „savo senėjimą atskleidžia per paviršių”. „Gamtą gali pakeisti tik per ugnį”.
Jo name radau knygų apie antikinės Graikijos mitologiją ir alchemiją. Jo užrašuose minimi Prometėjas, Hefaistas, Erebusas ir alchemijos semiologija, maišanti ugnį su šviesa; šviesa tampa tuo, kas gali metalą paversti auksu, o mirčiai priešinti gyvenimo eliksyrą. Lyg alchemikas, Tzivelos naudojo šviesą tam, kad teigtų gyvenimą. Jo skulptūros kupinos vilties meilei ir saviraiškai pačia plačiausia prasme, sujungiant dvi priešybes – saulę ir mėnulį, dangaus Karalių ir Karalienę – į vientisą būvį.
Ši šviesa, ši raudona šviesa yra momentas, kurį aš renkuosi pristatyti, ir su šiuo momentu aš bandau parodyti energiją ir laiką, kuomet materija tampa meno kūriniu iš paprastos medžiagos – Christos Tzivelos (1949 - 1995)
Paroda susideda iš dokumentų, kurie suvokiami taip, kaip juos dvidešimto amžiaus viduryje apibūdino prancūzų bibliotekininkė Suzanne Briet – pagal jų indeksiškumą. Briet nuomone, dokumentai nebūtinai yra objektyvūs išorinių reiškinių įrodymai, bet labiau asociacijos. Trumpai tariant, Briet pademonstravo kaip kontekstas yra neatskiriamas nuo dokumento buvimo ir prasmės. Dokumentai parodoje yra Tzivelos darytos fotografijos, laikraščių iškarpos ir filmas iš įvairių parodų atidarymų, kurį nufilmavo menininkė Diohandi. Paroda yra mano subjektyvaus įsitraukimo į archyvą rezultatas. Ji tiek pat kalba apie mane, mano emocijas, mintis ir interesus, kaip ir apie kūrinius bei specifines, istorines jų atsiradimo sąlygas. Verta paminėti, kad archyve taip pat yra piešinių, užrašų ir filmų, kurių nusprendžiau nerodyti. Susitelkiau ties Tzivelos nuosavais ‘dokumentais’ ir jo kūrinių fotografijomis, kurias jis padarė dar prieš pirmųjų skaitmeninių kamerų paplitimą vėlyvais 90-aisiais. Dar prieš tai, kai parodų vaizdai, greičiausiai skirti publikacijoms ir kurti kaip asmeninis, įvietintų ir nuo konteksto priklausomų kūrinių archyvas, paplito internete.
Tzivelos archyve yra nuotraukų, kurios siūlo kompleksiškesnį santykį su savo paties kūrybos dokumentavimu. Personalinės parodos Niujorke proga, vėlyvaisiais 80-aisiais, Tzivelos savo skulptūras, kurios iki tol buvo instaliuotos galerijoje žemiausiame aukšte, nunešė ant stogo ir nufotografavo priešais miesto panoramą. Man šios nuotraukos atspindi jo kūrinių trapumą; ne tik fizinį trapumą, bet tai, kaip jie sužadiną trapius dalykus: pastangą mylėti, gerai gyventi. Eksponatai parodoje rodomi be antraščių ir nesilaikant chronologinės tvarkos. Paroda yra chronologijos sprogimas. Išskiriant tai, kas paprastai suliejama ir sujungiant tai, kas paprastai yra atskirta, paroda perkuria galimus pasakojimus tarp skirtingų fragmentų ir jų asociacijų. Kaip mūsų retro-aktyvus žvilgsnis paverčia Tzivelos kūrinius matomais?
Maya Tounta
Lankymo valandos: penktadieniais 18 - 20 val.
arba susitarus: info@montostattoo.lt
Rėmėjas: Lietuvos kultūros taryba
Ačiū Bia Papadopoulou ir Christophoros Marinos už tai, kad pasidalino savo išsamiu Christos Tzivelos kūrybos tyrimu, Diohandi už tai, kad pasidalino savo kurtu filmu ir Giannis Tzivelos už tai, kad paskolino mums savo dėdės kūrinius.