Prieš pasaulį užklumpant pandemijai, mudvi su Ulijona buvome pasižadėjusios el. paštu susirašinėti tik darbe. Tai buvo savotiškas eksperimentas: abi dirbome administratorėmis, stengėmės suderinti savo „meno“ ir „darbo“ gyvenimus, o darbovietes matėme kaip vieną iš galimų įkvėpimo šaltinių. Bendravimas el. paštu buvo būdas diskretiškai dalytis patirtimis darbo metu; mažučius mūsų pokalbio fragmentus įtraukiau į tuo metu rašomą esė. Ulijona dirbo buhalterijoje ir rašė apie pasinėrimą į kitų temų nagrinėjimą darbo metu: „Aš turiu vogt sau darbo laiką“, – rašė ji vienoje žinutėje, – „tai taip pat būdas gaut užmokestį už savo kūrybą, jei kuri dirbdama darbe!“. Meno ieškojimas ir radimas darbovietėje – poetiškas ir praktiškas gyvenimo elementų išdėstymas, kuriam reikia ir tam tikro kognityvinio disonanso, ir apsisprendimo tapti savo aplinkos šeimininku kuriant santykį su savimi, savo erdve ir aplinkiniais.

​

Šioje parodoje sujungiami Ulijonos kelerių metų mąstymo ir kūrybos rezultatai, profesinio ir sykiu buitinio darbo vaizdai.

​

„Darbalapiai“ – tai kruopščiai sulituotų metalinių tinklelių serija, kurių langeliai talpina biure ir aplink jį surinktus daiktus. Tarp jų – lapai, šakelės, sąvaržėlė ir virvutė, užpildantys šiuo fizinius blizgius „darbalapius“ alternatyviomis ir įprastomis funkcijomis. Aplink vieną iš ertmių subtiliai apvyniotas plaukas – jis „įveda“ pasaulį! Trapūs „darbalapiai“ atrodo ypač galingi turint omenyje, kad Ulijona dirba architektūros firmoje – jie tarsi sudaro techninę jos administracinio darbo schemą. Tarsi asmeninis maketas, ši sudaiktinta programinė įranga tampa vienu iš alternatyvių būdų rasti ką veikti darbe, mažytė priemonė puoselėti individualumą ir atrasti savo balsą. Nors administravimas ir buhalterija nelaikomi akivaizdžiai gamybiškais, jie savaip fiziški. Sistemos turi savotišką materialų svorį: duomenų sunkumas, skubumu konkuruojančios užduotys, spaudžiantys terminai...