Dakare: dviejų dienų programa Skalvijos kino teatre

​

Laurence Attali, „Netgi vėjas...“ (Même le vent...), 1999 m.

​

Afrikietišką „bubu“ apdarą ir mėlynus akinius dėvintis taksi vairuotojas lekia Dakaro
gatvėmis. Šalia jo jauna mergina nekreipdama dėmesio į išorinį pasaulį skaito laikraštį.
Sename taksi automobilyje be priekinio stiklo „pagaminta Maskvoje“ ženklu pažymėtas
skaitiklis matuoja atsitiktinį kilometražą. Per galinę sėdynę nuslenka auksinis
saksofonas. Vairuotojas išvengia visų kliūčių, o mergina lieka abejinga. Tuomet jis
nutraukia tylą: „ Matai net vėją lekiantį pro šalį. “

​

Laurence Attali, „Baobabas“ (Baobab), 2000 m.

Viskas prasidėjo nuo sapno: „Atėjo laikas tau pabandyti išaiškinti paslaptis! Susirask
griotą, kuris tave atves pas mane, o kai mane atpažinsi, apeik aplink mane tris kartus,
įtrink mane pasukomis ir pasakyk, ko nori. Bet būk atsargus: nepamiršk pasukų!“ Taip
buvau įtrauktas į boababo dvasią. Tai buvo 2000-aisiais. „Sopi“ koalicijos metais. Jei
boababas – Senegalo emblema, per jį turėčiau suprasti šią šalį.

​

Laurence Attali, „Basas žmogus“ (Le déchaussé), 2004 m.

Viskas prasidėjo „Bistrot du phare“, per atlikėjo Boozo koncertą. Scenoje miršta
trimitininkas Benas. Kitą dieną jo žmona Estera padeda jo trimitą ant jo kapo ir paima
Boozą už rankos: „Dabar manimi pasirūpinti turėsi tu“.

​

Djibril Diop Mambéty, „Touki Bouki“ (Touki Bouki), 1973 m.

Įspūdingai derindamas siurrealistinius ir natūralistinius elementus, Djibril Diop
Mambéty piešia fragmentišką neseniai nepriklausomybę atgavusio, nusivylimo
persmelkto Senegalo portretą aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Šioje nuotykingoje
fantastinėje dramoje nuo Dakaro ir esamos situacijos pavargę jauni įsimylėjėliai Anta ir
Moris trokšta pabėgti į Prancūziją, jų vizijose siūlančią spindesio ir patogumų kupiną
gyvenimą. Deja, jų planus sujaukia virtinė tiek praktinių, tiek veikiau paslaptingų
kliūčių. Tai – pakaitomis maniakiškos ir meditatyvios nuotaikos persmelktas filmas,
išsiskiriantis avangardiniu jautrumu – ryškiais vaizdais, tamsiu humoru, netradiciniu
montažu ir trūkinėjančiu garsu. Sykiu jis parodo didį Mambéty atsidavimą papasakoti
Afrikos istorijas naujais būdais. – „Criterion Collection“

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

​

 

​