Montos tattoo

 

2000-aisiais, Monta, dvidešimtmetį baigiantis jaunas vyras iš Vilniaus, kurį sutikau per mūsų bendrą draugą ir kuris mane sudomino klubinės kultūros išmanymu, antikvarinių daiktų kolekcija bei meile savo dviem vėžliams, ant rankos pradėjo kurti tatuiruotę. Tai turėjo būti didelė ir komplikuota figūrinė kompozicija besidriekianti nuo jo riešo iki peties („tai yra apie žemės pavertimą į dangų per žmonių kūnų grandinę” – paaiškino Monta, mums susitikus prieš kelis mėnesius). Tačiau, kiek netikėtai, vieną dieną Monta pateko į psichiatrinę ligoninę ir ten praleido kelias savaites. Grįžęs tatuiruotės piešinio jis nebetęsė.

Taigi, pradiniai piešinio kontūrai liko liudininkais ankstesnės vizijos, kurią nutraukė disciplinuojanti institucija. Kartą paklausiau ar jis nenorėtų užbaigti tatuiruotės. „Ne”, atsakė jis ir paaiškino, kad šiuo metu yra suinteresuotas kitais dalykais tiksliau jų neįvardindamas. Tada aš pasiteiravau ar jo tatuiruotės kontūrai galėtų tapti atviri kitiems žmonėms tam, kad jie galėtų atkurti (arba užbaigti) piešinį. Monta neprieštaravo. Mes sutarėme, kad paskelbsime nebaigtos tatuiruotės nuotraukas (arba tatuiruotės pasiūlymą) žurnale, su galimybe tiems, kas ją pamatys, perleisti tatuiruotę į kitą jos kūrimo etapą.

Kai prieš pora dienų aplankiau Montą jo namuose Vilniuje tam, kad nufotografuočiau piešinį, jis buvo išsekęs po 12 valandų vaikščiojimo basomis greitkeliu šaltą naktį. Jo mama jaudinosi, nes jau kelias dienas jis nevartojo jokio maisto ar vandens, nes pasak Montos, „viskas yra užteršta”. Vietoje to, jis svaiginosi nuo idėjos transformuoti savo kūną į tai „kam bakterijos negalės nieko padaryti”. Kalbėjomės beveik valandą, tuo pačiu žinodami atsakymus į tai ką pasakėme, galėjome pasakyti ar nutylėjome.

 

„Rašymas yra eikvojimas”, pasakė jis pokalbio pradžioje.