Žodžiai, skirti nežinomo(s) autoriaus(ės) fotografijai

​

 

Iš pradžių suprojektuotas Antrojo pasaulinio karo reikmėms, bet nebaigtas statyti iki karo pabaigos, JAV laivas „Prezidentas Klivlendas” 1946 metais buvo pertvarkytas į keleivinį – tais pačiais metais, kai beveik po penkiasdešimties JAV kolonijinio valdymo metų Filipinams buvo suteikta nepriklausomybė. Nuo 1948 iki 1973 metų laivas plaukiodavo iš San Fransisko į Rytų kraštus, vidutiniškai po aštuonis kartus pirmyn ir atgal per metus. Kiekvienos kelionės metu daugiau kaip trys šimtai „Turistų“ klasės keleivių, įsilaipinę San Fransiske, plaukdavo su sustojimais Honolulu, Jokohamoje, Honkonge ir pagaliau Maniloje. Juos linksmindavo laivo orkestras, jie būdavo pagerbiami kasvakariniais banketais ir pokyliais. Laive buvo įrengti rūkomieji, kokteilių baras, grožio ir masažo salonai. Baseiną supo žaidimai ir šezlongai. Reklaminėje medžiagoje „tie, kurių galvos su jauduliu krypsta Tolimųjų Rytų pusėn“ buvo viliojami galimybe „prisiliesti prie to, ko trokšta“ per Azijos inspiruotą laivo interjero dizainą.

 

Trečios klasės vietos, skirtos imigrantams iš Azijos, buvo įrengtos laivagalyje, kuriame buvo miegamosios kajutės, kavinė, poilsio kambarys ir nedidelis denis pakvėpavimui grynu oru. Trečios klasės vietos, kurias nuo turistų klasės vietų skyrė eilė saugomų praėjimų, talpino daugiau kaip 450 keleivių, kurių daugelis būdavo studentai, keliaujantys į Jungtines Valstijas iš Japonijos,

Indijos ir Filipinų.

 

1962 m. liepą devyniolikmetė mano motina Maniloje įsėdo į laivą „Prezidentas Klivlendas“. Ji dalyvavo diplomatinėje programoje, kurios metu jaunos filipinietės buvo kviečiamos studijuoti Amerikos universitetuose. Kelionė iš Manilos į San Fransiską truko maždaug trisdešimt dienų ir, sprendžiant iš jos pasakojimo, trečios klasės keleiviai dažnai nuobodžiaudavo. Palikti savo nuožiūrai, čia pavaizduotame poilsio kambaryje žemomis lubomis jie surengė talentų šou. Nuotraukoje matyti, kaip mano motina šoka tiniklingą – tradicinį filipiniečių šokį, kurio metu šokėjų poros rangosi tarp bambuko lazdų, nelyg perkusija daužomų į žemę. Jie šoka pagal rondalos muziką, kuri yra reveransas ankstesnei Ispanijos okupacijai, bet kažin, ar tuo metu, kai buvo užfiksuota ši nuotrauka, kambaryje buvo muzikantų.

 

Niekada nebuvau mačiusi savo motinos šokant tiniklingą, tad ši nuotrauka visada mane nustebina. Motina pasakoja, kad tas vyras, su kuriuo ji šoka nuotraukoje, buvo prastas šokėjas. Kad jie rado bambuko lazdas poilsio kambaryje, neabejotinai paliktas ankstesnių keleivių, kurie daugybės identiškų kelionių metu atlikdavo tą patį ritualą, šokdami savo paskutinį tiniklingą pakeliui į Vakarų pasaulį. Ji pasakojo, kad kasdien eidavo gulti devintą valandą vakaro, kaip visą gyvenimą ją vertė daryti motina, ir miegodavo po prislopintais banketų ir pokylių garsais bei virš jos įsikūrusios turistų klasės skleidžiamo triukšmingo girto juoko. Jos kelionė buvo it atvirkščioji jų kelionės pusė: ji keliavo ramiai, laivo korpuso gelmėje, o pastarasis skrodė vandenį, tamsioje Ramiojo vandenyno naktyje plaukdamas į vakarus. Kas gali pasakyti, ar mėnulis nušvietė jūros paviršių tąnakt?

​

​

Moriah Ulinskas, 2021